Šilajitas kilęs iš aukštų kalnų uolų. Tai tamsi, lipni derva, besisunkianti iš plyšių stačiuose, saulėtuose šlaituose, daugiausia Himalajuose. Ten ji renkama ir branginama jau šimtmečius 1.
Jo istorija nusidriekia nuo sanskrito medicinos tekstų iki Persijos gydytojų, Vidurinės Azijos liaudies gydytojų ir šiandienio rytinio puodelio. Lietuvoje daugelis jį žino kaip mumijo – taip ta pati medžiaga vadinama Rusijoje ir Vidurinėje Azijoje. Papasakosime, iš kur jis kilęs, kaip susidaro ir kokiais vardais jį vadino skirtingos tautos.
Iš kur kilęs šilajitas?
Labiausiai žinomas šaltinis – Himalajai, ypač kalnai tarp Indijos ir Nepalo 2. Šilajito randama ir Tibete, Afganistane, Rusijoje bei Vidurinėje Azijoje, o neseniai jis aprašytas ir šiaurės Čilėje 2. 2024 m. apžvalgos autoriai suskaičiavo beveik 20 pasaulio regionų, kuriuose jo rasta 3.
| Regionas | Vietinis pavadinimas | Tradicija |
|---|---|---|
| Indijos ir Nepalo Himalajai | Shilajit, shilajatu | Ajurveda |
| Tibeto plokščiakalnis | Zhaxun, „uolų sultys“ | Tibeto medicina |
| Persija (Iranas) | Moomiaii, momiai | Persijos medicina |
| Rusija ir Vidurinė Azija | Mumijo, mumie, tasmayi | Liaudies medicina |
| Šiaurės Čilė | Andų šilajitas | Aprašytas neseniai |
Kiekvieno regiono derva turi savo charakterį – jį lemia uolienos ir kadaise ten augę augalai 4. Ilgiausią rašytinę istoriją turi Himalajų šilajitas.
Kaip susidaro šilajitas?
Lėtai ir aukštai kalnuose. Išsamiausias lauko tyrimas atliktas Tibete: 2020 m. mokslininkai ištyrė uolų sienas, ant kurių atsiranda šilajitas 1. Daugiausia jo rasta saulėtuose, statesniuose nei 60 laipsnių šlaituose ir skardžiuose, nuosėdinėse ir metamorfinėse uolienose, pavyzdžiui, skalūne, kuriose gausu organinės anglies 1.
Organinė medžiaga skverbiasi uolienų poromis ir plyšiais. Ji išsisunkia ertmėse ir užuovėjoje esančiose uolų sienose, natūraliuose plyšiuose ir lūžiuose, o paviršiuje kaupiasi tamsiomis, blizgančiomis nuosėdomis 1. Senieji sanskrito tekstai aprašo tą patį vaizdą: per didžiausius vasaros karščius šilajitas sunkiasi iš Himalajų uolų 5.
Ar šilajitas susidaro iš augalų?
Tai patvirtinančių duomenų vis daugėja. 2012 m. apžvalgoje rašoma, kad šilajitas susidaro mikroorganizmams pamažu skaidant augalus, ir minimi galimi augalai: Euphorbia royleana, baltasis dobilas, samanos ir kerpsamanės 2.
Du 2026 m. tyrimai pridėjo naujų detalių. Viename iš Pamyro-Alajaus kalnų surinktas šilajitas ištirtas DNR metodais ir nustatyta 50 augalų grupių, dažniausiai salierinių ir astrinių šeimų 6. Kitame penkių šalių mėginiuose išmatuotos augalinės kilmės fenolinės rūgštys ir rasta aiškių skirtumų tarp regionų 4.
Ši mintis ir sena, ir nauja. 1988 m. straipsnio autorius teigė, kad augalinę kilmę nurodo pati ajurvedos literatūra 7. Tikslus uolienų, augalų, mikrobų ir laiko „receptas“ vis dar diskutuojamas 8 – tai viena iš priežasčių, kodėl šilajitas toks įdomus.
Ką reiškia žodis „šilajitas“?
„Šilajitas“ – sanskrito žodis, dažniausiai verčiamas „kalnų nugalėtojas“ 9. Keliaudamas prekybos keliais jis įgijo daugybę kitų vardų.
Persiškas moomiaii kilęs iš žodžio mūm – vaškas. Arabiškai jis vadinamas araq al-jibal („kalnų prakaitas“), o Tibete – „uolų sultimis“ 9. Persų gydytojas Rhazes jį vadino abdaroo – „gydančiu vandeniu“ 9. Angliškai jis dar vadintas mineraline derva (mineral pitch), o Rusijoje ir Vidurinėje Azijoje – mumijo.
Šilajitas ajurvedoje
Ajurvedoje, tradicinėje Indijos medicinos sistemoje, šilajitas priskiriamas rasajanoms – atjauninančioms medžiagoms 10. 2011 m. apžvalgos autoriai jį rado 20 klasikinių receptūrų ir nustatė, kad pirmieji jį pradėjo vartoti kalnuose gyvenusios gentys 10. Jis buvo vertinamas ir pietų Indijos sidhos tradicijoje 10.
Didieji sanskrito tekstai jį skirstė pagal išvaizdą. „Charaka Samhita“ aprašo keturias rūšis, pavadintas metalų vardais: auksinę, sidabrinę, varinę ir geležinę 5. „Sushruta Samhita“ jų išvardija šešias, pridėdama alavinę ir švininę 5. Tai poetiškos, tradicinės klasifikacijos, o ne chemija, bet jos rodo, kaip atidžiai gydytojai žiūrėjo į dervą.
O paprasčiausias būdas ją vartoti ir šiandien populiariausias: truputis dervos, ištirpintos šiltame gėrime.
Kas buvo momiai Persijos medicinoje?
Persijos gydytojai apie jį rašė daug. 2018 m. apžvalga remiasi Rhazes (854–925 m.) darbais, Avicenos „Medicinos kanonu“ ir vėlesnėmis Persijos farmakopėjomis 9. Apžvalgos duomenimis, XII–XVII a. ši derva buvo plačiai vartojama Europoje 9.
Persai turėjo ir aiškius kokybės kriterijus. Geriausias momiai, anot jų, juodas, blizgus ir be nemalonaus kvapo 9. Jis buvo vartojamas sirupo pavidalu arba dedamas kaip kompresas 9.
Ar šilajitu buvo balzamuojamos Egipto mumijos?
Greičiausiai ne, nors žodžiai ir giminingi. 2018 m. Persijos medicinos apžvalgoje teigiama, kad gydymui vartota derva buvo kita medžiaga nei egiptiečių balzamavimo dervos. Jos tik atrodė panašiai, o pavadinimai ilgainiui susipainiojo 9. Kai kurie šių dienų autoriai šią mumijų istoriją vis dar kartoja 8, tad ją dažnai užtiksite, tačiau persų atliktas atskyrimas pagrįstas geriau.
Mumijo Rusijoje ir Vidurinėje Azijoje
Rusijoje ir Vidurinėje Azijoje mumijo nuo seno vartotas liaudies medicinoje. Tradicinėje kazachų medicinoje jis vadinamas tasmayi ir vartotas kaip liaudies priemonė 11. Sovietų mokslininkai „mumie“ ėmė tirti 7-ajame dešimtmetyje, todėl rusiškuose straipsniuose dažniausiai rasite būtent šį pavadinimą 12.
Kada šilajitą ėmė tirti mokslininkai?
Rimta cheminė analizė prasidėjo 8-ajame dešimtmetyje – vienas pirmųjų buvo 1976 m. straipsnis apie jo sudedamąsias dalis 13. Nuo tada chemikai nustatė, kad šilajitą daugiausia sudaro huminės medžiagos, pirmiausia fulvo rūgštis, o maždaug penktadalis masės – mineralai: kalcis, kalis, magnis 8. Išsamiau apie sudėtį – straipsnyje apie šilajito mineralus ir fulvo rūgštį.
Tyrimų su žmonėmis kol kas nedaug ir jie nedideli. 2011 m. apžvalgoje pažymėta, kad nepaisant ilgos istorijos šilajitas vis dar nėra sistemingai moksliškai įvertintas 10. Ką išmatavo šiuolaikiniai tyrimai, skaitykite straipsnyje ką apie šilajitą sako tyrimai.
Nuo kalno iki indelio: kaip atrodo gera derva
Persijos gydytojų kriterijai tebegalioja. Gera šilajito derva tamsi, beveik juoda, blizganti ir tiršta, panaši į karamelę. Vėsoje ji sukietėja, šilumoje suminkštėja. Kvapas ir skonis primena žemę ir dūmus, juntamas kartumas – tai kalno, iš kurio ji kilusi, skonis.
Hilasti derva kilusi iš Nepalo Himalajų ir renkama apie 4 800 m aukštyje – tame pačiame kalnagūbryje, kurį aprašo sanskrito tekstai. Tai gryna derva be užpildų ir priedų, tinka veganams. Daugiau apie ją – produkto puslapyje.
Šilajitas formuojasi uolose, todėl jame gali būti iš jų perimtų metalų. Tad šiandienos pirkėjas turi vieną patikrinimo būdą, kurio senieji gydytojai neturėjo: laboratorijos ataskaitą. Mūsų dervoje akredituota ES laboratorija ištyrė švino, arseno, kadmio ir gyvsidabrio kiekį, o visi rezultatai skelbiami puslapyje Laboratorijos tyrimai.
Kaip šilajitas vartojamas šiandien?
Beveik taip pat, kaip visada: truputis dervos, ištirpintos šiltame gėrime.
- Plienine mentele pasisemkite žirnio dydžio gabalėlį, apie 100 mg.
- Išmaišykite šiltame vandenyje, arbatoje ar piene. Vietoj vandens iš čiaupo rinkitės filtruotą ar buteliuose parduodamą.
- Palaukite, kol derva ištirps ir gėrimas taps sodrios gintaro spalvos, tada gerkite neskubėdami.
Dauguma šilajitą geria ryte. Paprastai siūloma ne daugiau kaip 2–3 porcijos per dieną; etiketėje nurodyto kiekio neviršykite. 30 g indelyje – apie 300 porcijų, maždaug 4–6 mėnesiams, o 15 g indelyje – apie 150. Uždarytą indelį laikykite vėsioje, sausoje vietoje, saugokite nuo saulės.
Jei laukiatės ar žindote, vartojate vaistus ar turite sveikatos sutrikimų, pirmiausia pasitarkite su gydytoju ar vaistininku. Vaikams šilajito neduokite.
Parsineškite truputį Himalajų namo
Šilajitas nukeliavo ilgą kelią: nuo Himalajų skardžių ir sanskrito tekstų iki Persijos vaistinių ir Vidurinės Azijos namų. Jei norite pradėti savo rytinį ritualą, mūsų gryna Himalajų derva parduodama su plienine mentele kasdienei porcijai atseikėti. Užsukite į parduotuvę arba pradėkite nuo pagrindų: kas yra šilajitas ir kodėl žmonės šiandien jį vartoja.
Šis straipsnis skirtas informacijai ir nėra medicininė konsultacija. Prieš vartodami maisto papildą pasitarkite su gydytoju ar vaistininku, ypač jei laukiatės, žindote, vartojate vaistus ar turite sveikatos sutrikimų.
